Vilniaus baltarusių Jurijaus Popkos muziejus Paroda Vilniaus baltarusių I. Luckevičiaus muziejuje 2026 rugsėjis-spalis Šioje parodoje pristatyta kolekcija, atvežta į Vilnių šį pavasarį iš Leimeno (Vokietija). Kolekcija parodoje pristatyta visoje savo pilnatvėje: joje jūs matote tekstilės rinkinį (rankšluosčius, užtiesalus, drabužius); meninius ir dekoratyvinius kūrinius; muziejaus biblioteką; asmeninę J. Popkos korespondenciją ir fotoalbumą. Jurijaus Popkos muziejus po savo steigėjo mirties, nepaisant visų šio pastangų, nustojo veikti - kolekcija buvo perkelta į palėpę, kur atsidūrė negailestingoje orų, žiurkių ir kailiavabalių valdžioje.

Žmonės sako, jog Vilniaus baltarusių muziejuje veikia paroda–atrakcija psichinės sveikatos tema „Disociacija“, bet iki galo neaišku ir verta užeiti įsitikinti patiems. Manoma, kad parodoje susijungia peizažinė tapyba, kuri tradiciškai paverčia vietą abstrakčia, ir atostogų fotografija, kuri visuomet siekia konkretumo. Per šį susidūrimą parodoje stengiamasi atkurti vasarišką pasimetimo laike ir erdvėje jausmą – būseną, kai viskas atrodo netikra, o pirmiausia – pats / pati. Žmonės šeimos nuotraukų albume ima atrodyti svetimi, o visi praeiviai, priešingai, įtartinai panašūs vienas į kitą, kol galiausiai susidaro įspūdis, kad iš kiekvienos nuotraukos į tave žvelgia tas pats veidas.

Kol internetą užplūsta 2016 metų vaizdai, Vilniaus baltarusių muziejus Ivano Luckevičiaus vardu kviečia į naują parodą „1926: paroda apie ateitį“. Parodoje pristatomos 1926 metais išleistos baltarusiškos knygos, tais pačiais metais rašyti Vilniaus baltarusių gimnazijos mokinių meilės laiškai bei baltarusių poetų atvirukai. „Iš pirmo žvilgsnio 1926-ieji nėra itin išskirtiniai“, – pripažįsta muziejaus darbuotojai. „Tiesa, Minske tuo metu rinkosi žymiausi kalbininkai, sovietų valdžia investavo į naujus spaudos šriftus, o nuo tų metų Vilniuje ir Minske leidžiamos baltarusiškos knygos jau nebesilaikė vieningo stiliaus.

Gijos: nuo rankų iki atminties Kas lieka su mumis, kai paliekame namus? Kodėl moterų rankų darbas vėl tampa atminties kalba? Ir kaip tradicija gali gyventi šiandien — ne tik muziejuose, bet ir šiuolaikiniame gyvenime? „Gijos: nuo rankų iki atminties“ — tai paroda apie kartų ryšį, moterų patirtį ir baltarusių kultūrą, kuri tęsiasi per rankas, audinį, ornamentą ir istorijas. Parodoje: 🧵 tradiciniai ir rekonstruoti baltarusių tautiniai kostiumai 🧵 rankų ir mašininis siuvinėjimas kaip gyva, besikeičianti tradicija 🧵 lėlės su regioniniais kostiumais 🧵 kolektyvinė instaliacija iš moterų istorijų ir tekstilės fragmentų 🧵 šiuolaikinės ornamento interpretacijos kaip atminties ir vienybės kalba

Mieli draugai! Kviečiame aplankyti Marco Antonio Lillo tapybos parodą “Skeveldros ir fragmentai”. Parodos atidarymas įvyks spalio 30 18:30 val. Galima drąsiai teigti, jog Marco Antonio Lillo nugyveno kelis gyvenimus: dėstydamas jis gyveno įvairiausiose pasaulio kraštuose, galiausiai radęs šeimos prieglobstį Baltarusijoje. Ne mažiau įvairus yra jo menininko kelias, kurio jis niekada neribojo vienu stiliumi. Parodoje girdėti suprematizmo atgarsiai, nepadirbamas primityvizmo atvirumas, siurrealistiniai svajokliški peizažai, unikalus kompozicinis požiūris. Pilką lapkritį gyvos Lillo spalvos - tai, ko reikia dienos praskaidrinimui.

Per ketverius metus žmonės nuveikia ir išmoksta labai daug - pavyzdžiui, stovėti ant vienos kojos, po truputį suprasti laiką ir pradėti naudotis šakute. Tai ir mes panašiai - ir ketvirto gimtadienio proga sutvarkėme savo pasiekimus į šį kompaktišką sąrašą. Tik dar labai norisi paminėti, jog už kiekvienos eilutės - mūsų komandos ir mūsų bendruomenės nariai, mūsų draugai ir partneriai, mūsų kolegos iš kitų organizacijų. Ir mes kiekvienam ir kiekvienai iš jų esame be galo dėkingi.

Rugsėjo 1–7 dienomis Vilniaus Ivano Luckevičiaus baltarusių muziejus kviečia vilniečius ir miesto svečius į Baltarusių kultūros savaitę. Tai renginių ciklas, jungiantis literatūrą, meną, muziką ir šiuolaikinę kūrybą. Muziejus parengė šiltą ir įkvepiančią susitikimų, pokalbių ir atradimų kupiną savaitę. Galėsite giliau pažinti baltarusių kultūrą per specialią parodą, kūrybines dirbtuves, koncertą ir interaktyvias veiklas. Programa skirta tiek suaugusiems, tiek vaikams. Visi savaitės renginiai nemokami. Festivalio remėjas - Tautinių mažumų departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės.

Vilniaus baltarusių I. Luckevičiaus muziejuje veikia nauja paroda, kur rodomas tuščias 1910-2010-tųjų popierius iš muziejaus archyvo. Parodoje pristatomos medžiagos, priklausiusios Vilniaus baltarusių aktyvistams, teisininkams, folkloristams, rašytojams, dailininkams ir laikraščiui, o taipogi rytvakarių Baltarusijos SRS kolūkiams. Kuratorių komanda - Paulina Vituščanka (koncepcija ir tekstai), Ilia Magin (montažas, dizainas, laužymas, pavadinimas) ir Andrei Antonau (materialinis komentaras, aprašymai) kviečia apsilankyti parodoje rudens mėnesių bėgyje, o taipogi susipažinti su parodos katalogu muziejaus archive.org puslapyje bei jos garso takeliu.

Kviečiame jus į Vilniaus baltarusių dailininko Olego Ablažėjaus ankstyvos grafikos parodą, rengiamą ta proga, jog šįmet jam būtų sukakę 70 metų. Parodoje, atsidarysiančioje per muziejų naktį, galima bus pamatyti anksčiau neeksponuotus darbus, sukurtus mokymosi Vilniaus dailės akademijos grafikos fakultete metais ir vėlyvų 80-tųjų - ankstyvų 90-tųjų kūrinius. Aleh Ablažėj (1954, Lezniavičy - 2016, Vilnius) - baltarusių dailininkas, iliustratorius ir eseistas, savo fanams žinomas pasakiškais siužetais, tušo bei akvarelės lengvumu ir meistriškumu ir romantiškais aliejiniais peizažais.

Per Černobylio metines, balandžio 26 d. muziejuje atsidaro paroda „Uždara zona“, kurioje galima bus pamatyti 90-tais sukurtus baltarusių vaikų piešinius Černobylio katastrofos tema. Apie parodą pasakoja kuratorė Paulina Vituščanka: Ši paroda skirta Černobylio katastrofos metinėms. Paprastai tokius renginius daro kai būna jubiliejinė data, bet mes pamanėm, kad laukti nėra ko. Pokalbis apie Černobylį dabar – tai ne tik atminties pratimai, bet taip pat stipri metafora tam, kas vyksta su mumis dabar – metafora nesulaikomai jėgai, kuri mėto mus taip, kaip jai norisi, kuriai mes niekaip negalime padaryti įtakos.